2009
m. gruodis Anykščių
technologijos mokykla Nr. 89 (3)
S
a m a n t a iš
3V
|
Samanta Mikštaitė Rudens spalvos Aš ateisiu saulei tekant Su pirma laukų rasa. Paklausyk, kaip lapai šlama Ir ką kužda paslapčia. Jau ruduo laukus nudažė, Nuostabiom margom spalvom. Bet staiga dangus apniuko Ir pažiro perlų ašarom šaltom. RRRRRRRR Tikėk likimu Gyvenimas gražus, Kai meilė liejas per kraštus, O mylintis žmogus laimingas, Nes gyvenimas tampa prasmingas. Mylėki, bet visa širdim Ir neatsigręžki
praeitin, Nes praeities pikti šešėliai Kartais mus pravirkdo vėlei. Per
skausmą randam džiaugsmą, Laimingi einame
gyvenimo keliu. Surasim mes visi tą draugą,
|
Angelėlis Angelas baltas
nuolat saugo mane -
Saugo, kad
niekada nepaklysčiau, Žengdama per
gyvenimą, kad nesuklysčiau. Dienos slenka
nykiai, nuobodžiai, Mėnuo atstoja metus. Bet Angelėlis
mano mielasis Vis primena, kad
gyvenimas gražus. Neskubėkim
gyventi, mylėti, Neskubėkim teisti
kitų. Mes išmokim
gyvenimu džiaugtis Ir eiti
tiesiausiu keliu. RRRRRRRR Tik būki savimi Dažnai
vienatvėj pamąstau: Kam saulė leidžiasi?
Kam kyla? Gal
būtų mums ir
taip šviesiau, Jei nugalėtume
abejingumo tylą? Jei
nebeliktų pykčio ir
gėlos, O
gėris žemę užvaldytų... Galbūt
tik trūktų šilumos, Bet
meilė viską nugalėtų. Tereikia artimo švelnumo, Pajusti, kad kažkam rūpi. Ir
visi rūpesčiai lyg dūmas Išnyktų, nuvingiuotų praeitin... RRRRRRRR |
Žiema Danguje sužibs žvaigždutė, Kuri praneš apie sniegutį. Nukris dar kelios purios snaigės, Apsidairykime
- ruduo jau baigės. Žiema tarytum pasaka, Žiema lyg gulbė balta. Varvekliai tirpsta nuo stogų Lyg sūri ašara ant skruosto... Ir šventės jau ne už kalnų. Pabels į mūs duris. Smagu. O švenčių ilgesys stiprus Aplankys visus namus. O aš ne
švenčių, bet savęs lauksiu grįžtančios Apsnigtu ir šaltu miško takeliu. Šiandien aš be tavo meilės nykstu, Kaip sniegas pavasario metu. RRRRRRRR Žiemos kerai Sukasi snaigės
ore, Šoka lietuvišką
valsą. Žiema atlėkė jau
čia Ir išskleidė savo
apsiaustą. Žiemos miegu
meškutės miega Sulindę savo
olose. Lauke taip šalta,
sninga, Bet žiema tokia
prasminga. Joje daug slypi
paslapčių Lyg abėcėlėje
raidžių. Ir nieks įminti
jų negali, Nes žiema valdo
visą šalį. |
Mūsų mokykloje jau paskutinius mokslo
metus 3V grupėje mokosi Samanta Mikštaitė. Gana dažnai
Ažupiečio puslapiuose pasirodo jos nuoširdžios
eilės apie gamtą, žmogaus sielos išgyvenimus, meilės jausmus. Eilėraščiuose atsispindi
pačios autorės emocijos: skausmas ir džiaugsmas. Samanta eiles kuria jau
vienuolika metų. Ilgą laiką apie
merginos pomėgį niekas nežinojo, nes ji apie
tai nedrįso pasakoti, bijojo aplinkinių reakcijos. Tačiau atsirado žmonių, kurie padrąsino Samantą pristatyti savo kūrybą viešai.
Pirmasis paviešintas eilėraštis nutiesė kelią ir
kitiems. Mergina gyvena Ažuožerių
kaime. Kartais dalyvauja kaimo
renginiuose ir kartu su kitais
literatais skaito savo kūrybą. Samanta pasakoja: Mano eilėraščiai gimsta įvairiai. Kartais tai priklauso
nuo mano vidinės būsenos, nuo nuotaikos ar
net oro. Dažniausiai jie rašomi vienumoje, kai
pasilieku su savo mintimis ir išgyvenimais. Yra tokių eilių, kurių, manau,
niekas niekada neskaitys, nes jos skirtos vieninteliam žmogui... Kai popieriuje
liejasi mintys apie širdžiai mielą ir
brangų žmogų, nurieda ir ašara. Rašau apie jausmus, kurių negaliu išsakyti jam
tiesiogiai. Dažnai kuriu apie gamtą. Yra nemažai eilėraščių, skirtų visiems
metų laikams kiekvienas jų turi savo žavesio. Vieni eilėraščiai gimsta
labai greitai ekspromtu. Esu liudininkė, kaip Samanta sukuria eilėraštį
« vienu prisėdimu». Galbūt tai pas menininkai vadina įkvėpimu. Kiti, kaip
ji pasakoja, gimsta lėtai ir skausmingai, nes niekaip neateina į galvą
reikalingas žodis.
Apie Samantą papasakoti būtų galima
labai daug, nes ji puiki mano draugė. Bet tik
pridursiu, kad ji mielas, šiltas, jautrus ir geras žmogus. Ji yra nenuorama,
kuri mėgsta juokauti, padūkti iš širdies, kartais būna ir ramybės būsenoje,
būna, kad parodo ragučius. Linkiu Samantai kūrybinės sėkmės ir gerų trečiojo
kurso rezultatų!
Dovilė Liutkevičiūtė, 3V gr.