2008 m. balandis Anykščių technologijos mokykla Nr. 72 (8)

P A Ž I N T I S I Š N A U J O

Pradedame naują rubriką apie buvusius mūsų mokyklos mokinius. Straipsnių cikle pasakosime apie jų nueitą kelią baigus Anykščių technologijos mokyklą.

Snieguolė Valančiūnienė Anykščių technologijos mokyklą (tuo metu vadinosi 62-oji profesinė technikos mokykla) baigė 1988-iais metais, o šiais mokslo metais čia įstojo jos sūnus Andrius. Moksleivio mama yra mokyklos tarybos narė. S. Valančiūnienė įgijo virėjos specialybę, pagal kurią dirba ir dabar, o Andrius mokosi technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybės. Beje, kiekvienais metais mokytis čia įstoja buvusių mūsų mokinių vaikai. Smagu, kad mokykla pasitikima, kad viena karta keičia kitą. Apie mokyklą buvusi moksleivė pasakoja labai šiltai. Kai 1986-iais metais ji įstojo mokytis, dar vyko baigiamieji statybos darbai. Teko nemažai pasidarbuoti valgykloje: šveisti, valyti, blizginti, išnešti šiukšles, kad kuo greičiau būtų galima naudoti pastatą pagal paskirtį. Snieguolė pasakoja, kad mokytis jai labai patiko. Tuo metu grupės buvo gana didelės. Mūsų laidoje baigė apie 200 absolventų. Virėjo specialybės mokėsi 42 mokiniai: du vaikinai ir 40 merginų. Grupei vadovavo dvi meistrės ir viena auklėtoja. Buvusi tos grupės meistrė Rima Nikiforavičienė tebedirba mūsų mokykloje. Snieguolė ją mini geru žodžiu. Pokalbio metu ji ne kartą sako, kad su mokytojais buvo geri santykiai ir nuoširdus bendravimas. Labai smalsu buvo sužinoti, ar bėgdavo mokiniai iš pamokų, kokių pokštų iškrėsdavo… Bet pašnekovė neprisimena, kad būtų sąmoningai bėgama iš pamokų. Na, nebent vieną kartą, ir tai netyčia, pasklidus fiktyviai informacijai, kad nebus kažkokios pamokos. Snieguolė nuoširdžiai kalba, kad iš pamokų bėgti nebuvo dėl ko, nes mokytis patiko, norėjo įgyti vidurinį išsilavinimą ir specialybę, kuo daugiau sužinoti, išmokti. Tai kaip galima bėgti nuo to, ko pats žmogus nori… Pati rodydavo iniciatyvą, klausinėdavo, prašydavo paaiškinti, parodyti, kaip gaminamas vienas ar kitas patiekalas. Mūsų mokiniai tikrai nežino, kas yra rytinė rikiuotė. Į mokyklą nebuvo galima vėluoti - tai būdinga dabartiniams mokiniams. Prieš 8-ą valandą ryto jau reikėjo stovėti rytinėje rikiuotėje. Buvo tikrinamas mokinių lankomumas ir pranešama aktuali informacija. Snieguolė kartą pavėlavo į rikiuotę, tai už bausmę turėjo tvarkyti šiukšlių konteinerius. Gal dabartiniams mokiniams tai atrodytų baisus pažeminimas ar net teisių pažeidimas, bet tuo metu tokie dalykai buvo įprasti. Tikrai nebuvo liūdna dėl šitokio “darbo”, ypač jeigu žmogus turi sveiką jumoro jausmą.

“Dabar mokiniai pritingi sportuoti per kūno kultūros pamokas, o mums tos pamokos patiko”, - pasakoja S. Valančiūnienė. - Na, o jeigu simuliuodavome, tai gaudavome dar didesnį krūvį, pavyzdžiui, 100 pritūpimų prieš visą mokyklą. Kartą po tokių “pratybų” atsisėsti tai dar atsisėdome į suolus, o pakilti buvo sunku. Besiklausant pašnekovės kilo mintis: gal todėl Snieguolė ir dabar jaunatviškai liekna, kad nevengė sportuoti? Džiugu, kad šiuo atveju nepasitvirtina stereotipas, kad virėjo profesijos atstovai būtinai, …kaip čia pasakius, kad nieko neįžeisčiau? Na, apkūnūs. Prieš mane gyvas, žavus priešingas pavyzdys. Apie darbą Snieguolė pasakoja šiltai ir optimistiškai. Baigus mokyklą nebuvo lengva pradėti dirbti, nes trūko praktinių įgūdžių. Ne viskas iš karto pavykdavo. Teko suprasti, kad nepagaminsi skanaus patiekalo, jeigu užtikrintai nežinosi, kaip viską reikia daryti. Kartą pasitaikė, kad varškėčiai buvo nelabai įkandami, nors peiliu pjaustyk. Bet niekada nenuleidau rankų, nelaukdavau, kad kas prieitų ir paaiškintų, kaip ir ką reikia daryti. Pirmoji klausdavau, aiškindavausi, viską dėdavausi į galvą, nes norėjau dirbti gerai. O į patiekalą reikia įdėti ne tik savo žinias ir sumanumą, bet ir didelį norą, kad klientui būtų skanu, kad jis dar kartą norėtų ateiti. Dėl įvairių aplinkybių teko pakeisti kelias darbo vietas. Dirbau įvairiose virtuvėse. Prisimenu, kaip dirbau visuomeninio tinklo užkandinėje, kurioje buvo kepami viščiukai. Čia darbas buvo sunkus todėl, kad teko aptarnauti alkoholį vartojančius klientus. Bet jis davė savų pliusų. Išmokau bendravimo lankstumo, tolerancijos ir savotiškos diplomatijos. Tai padėjo ateityje, nes klientų būna visokių ir su jais reikia mokėti bendrauti. Aptarnaujančio personalo tikslas - visada įtikti klientui, kliento pasitenkinimas – svarbiausia sėkmės sąlyga. Tačiau, aptarnaujantis žmogus neturi prarasti savo žmogiško orumo. Buvo metas, kai nebuvo darbo pagal specialybę, bet vis tiek dirbau, nes nenorėjau sėdėti be darbo: pardavinėjau laikraščius, prekiavau kioske turguje. Po to dirbau poilsio namų kavinėje. Dabar jau devyneri metai, kai dirbu virėja kavinėje “Aistra”. Darbu ir darbdaviais esu patenkinta. Taip pat ir klientais, kurių mūsų kavinė turi gana daug. Asortimentas platus, bet labiausiai anykštėnai ir svečiai mėgsta mūsų cepelinus. Pokalbio pabaigoje paklausėme, kas gi svarbiausia virėjo darbe, kokie būtų linkėjimai mūsų mokiniams. Snieguolė ilgai nedvejodama atsakė, kad šiame darbe svarbiausia noras dirbti. Kartais ateina naujų žmonių, bet jie nenori dirbti, bijo atsakomybės. Jeigu tikrai norite dirbti būtent šį darbą, tai nėra ko bijoti. Jokiu būdu nenusivilkite po pirmos nesėkmės! Reikia mokytis, nuolat tobulėti, kartais būti įkyriam, “lįsti į akis”, klausinėti, aiškintis, domėtis, niekada nesustoti vietoje. Kartais naujokai bijo virėjo darbo, nes reikia dirbti viršvalandžius. Patikėkite, tai tikrai nėra baisu, nes už tai moka. Visiems, besimokantiems Anykščių technologijos mokykloje, linkiu teisingo pasirinkimo ir gero kelio į ateitį. Gintarė Kavoliūnaitė, 2V